Dėkojame visiems, kurie skyrė savo laiką ir dėmesį šiai temai – sudėtingai, bet be galo reikalingai.
Seminare daug kalbėjome apie santykį – tą nematomą, bet esminę grandį tarp specialisto ir mokinio. Apie laikyseną, su kuria einame į ryšį: ar girdime, ar tik nurodome? Ar matome vaiką tokį, koks jis yra, ar tokį, kokį norime pamatyti?
Neuroįvairovė mokykloje, tai ne tik iššūkis, bet ir galimybė keisti pačią ugdymo kultūrą. Ir čia specialistai tampa ne papildiniu sistemai, o jos širdimi. Jų augimas – tai ne tik profesinis tobulėjimas. Tai – viltis, kad visa mokyklos bendruomenė gali tapti jautresnė, gyvesnė, tikresnė. Ačiū, kad buvome, kad klausėme, kad ieškojome ir kūrėme daugiau nei tik pagalbos planus.
Na, o dabar eikime į vasaros atostogas…
Pailsėkime– ne nuo vaikų ar santykių, o nuo nuolatinio „reikia“ ir vidinių įtampos grafikų. Ilsėkimės taip, kad grįžtume ne tiesiog pailsėję, o pripildyti – tylos, saulės, tikrumo, kad rudenį vėl galėtume būti santykyje – autentiški, orūs ir su vidiniais resursais, kuriais ne gaila dalintis.
