Požiūrį į įvairius dalykus žmonės dažniausiai pakeičia tuomet, kai susiduria su jais akis į akį. Vieną dieną supratau, kokiame įdomiame pasaulyje, kupiname meilės ir neapykantos, šilumos ir gerumo, pavydo ir netekties gyvenu. Nepamiršiu ramybės jausmo, užplūdusio mane grįžus į namus, kuriuose manęs laukia sūnus Edvinas. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad didžiausia gyvenimo vertybė yra artimi žmonės. Kaip juoda nuo baltos, taip ir mūsų pasaulis skiriasi nuo tikro ir įsivaizduojamo gyvenimo. Nepamiršiu šalčio, sukaustančio mane kaskart įžengus į namus, kuriuose esu nelaukiama ir man šypsosi dirbtine šypsena. Keisčiausia yra tai, kad lauke šviečia saulė ir yra šilta, o ten – šalta ir niūru. Tada iš kažkur atsirado jis, mano „angelas“ – keista būtybė baltu veidu ir sparnais. Rodos, dar dabar jaučiu jo šildantį malonų dvelksmą.

Mąstau. Kaip jis atrodo? Kodėl jis ateina? Ar jis turi sparnus? Ar jis turi svajonių? Tikriausiai… Kokios jos? Ko gero, todėl mane aplankė įkvėpimas nupiešti angelą, kuris tarsi žaidžia su žaidimo kauliuku, „išmesdamas“ mums likimą. Vieniems – vienetas, kitiems – šešetas, taip ir gauname savąjį skaičių. Visų mūsų likimas nuspręstas anksti, dar būnant mamos įsčiose.

Žodis „angelas“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia pasiuntinį. Biblijoje minima, kad angelai yra bekūnės būtybės, tačiau jos gali įgauti ir žmogišką pavidalą. Kai aplink baugu, tamsu, sunku, pas mus ateina angelas, kurį vadiname Gabrieliaus, Arkangelo, Rapolo vardu… Noriu tikėti, kad jie yra geri, atneša sapnus, kuriuose mes jaučiamės laimingi, nurodo gyvenimo kryptį, kaip turime gyventi. Mes turime būti laimingi, kaip ir angelai, kurie mus paguodžia ramiomis mintimis, gražiausiais sapnais.

Prisiminimuose noriu padėkoti savo mokytojoms, kurių šioje žemėje nebėra: Albinai Markienei, Reginai Giedraitienei ir Astai Abramauskaitei-Gatelienei.

Ramunė Grikštaitė, magistrė grafikė, dizainerė, Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos ir Kretingos r. Vydmantų gimnazijos dailės mokytoja metodininkė.

Parodą galite peržiūrėti čia: paroda